„Vėjas, suknelė ir laisvė“ – skamba kaip romantiško filmo scenarijus, tačiau motorolerius vairuojančios moterys žino, kad tai yra tikroji jų kasdienybė. Moterys ir „Vespa“ turi itin stiprų istorinį ryšį – dar 50-aisiais Italijoje būtent šis motoroleris tapo moterų laisvės ir nepriklausomybės simboliu.
Šiandien šią laisvės dvasią Lietuvos keliuose drąsiai pratęsia Agnė, kurios ryškiai oranžinė (Impulsive Orange) „Vespa“ yra ne tik transporto priemonė, bet ir tikra gyvenimo būdo partnerė. Jei ši „Vespa“ būtų žmogus, Agnės teigimu, tai būtų „keliautoja, gyvenimo ragautoja ir linksma moteris“.
Nuo šieno kupetos kaimo keliuke iki 120 km/h su suknele
Agnės pirmoji patirtis ant dviejų ratų prasidėjo dar paauglystėje ir buvo, švelniai tariant, kinematografiška. Būdama maždaug 14 metų, ji išbandė broliui nupirktą mopedą.
„Tėtis parodė kur yra greitis, bet pamiršo parodyt kur yra stabdžiai“, – su šypsena prisimena Agnė. „Nuvažiavus kaimo keliuku norėjau apsisukt, nežinojau kaip stabdyt ir apsisukt, tai specialiai įvažiavau į šieno kupetą ir mopedą parsivedžiau atgal… Žodžiu ten buvo ne mokymosi ABC, o tik toks C“.
Nepaisant šios linksmos pradžios, tą vasarą Agnė slapta rytais nukniaukdavo mopedą pasivažinėjimams, nes jau tada suprato – „ta laisvė yra jėga“.
Šiandien kupetas pakeitė greitkeliai, o vairavimo įpročius – „Vespos“ diktuojamas stilius. Nors Agnė teikia pirmenybę saugumui ir aprangai su apsaugomis, kartais nugalėti norą pasipuošti būna sunku. Tiesa, važiuoti su suknele – savotiškas iššūkis:
„Nėra labai praktiška, nes autostradoje prie 120 km/h suknelė ar sijonas kyla ir tampa savotišku parašiutu. Todėl tenka prisėsti, apsikamšyti, kad nesudaryt nei pavojaus sau nei kitiems“.
Kas slepiasi po sėdyne ir kaip skamba „Vespos“ terapija?
Kiekviena „vespistė“ po sėdyne turi savo paslapčių arsenalą. Agnės bagažinėje galima rasti idealų rinkinį spontaniškai vasaros dienai: „Puodelis kavai, vaistinėlė ir maudomukas (be rankšluosčio) ir lūpdažis“.
Šis rinkinys puikiai papildo jos „terapinį“ važinėjimą, kurio pagrindinis tikslas – pravėdinti galvą ir pasikrauti energijos. Agnė neturi vieno konkretaus maršruto, tačiau turi išskirtinį ritualą – važiuojant garsiai dainuoti ir šūkauti.
„Paskutinis šūksnis yra iš mano pamėgto švedų filmo „Je M’appelle Agneta“. Šaukiu „How do you do my Libido“. Libido filme yra atvaizduojama kaip gyvybinė energija“, – pasakoja ji, juokaudama, kad paskutinį kartą taip šaukė prie Margininkų fermų, nors miške tai daryti turbūt būtų geriau.
„Vespos magija“ ir patarimas dvejojančioms
Vairuoti „Vespą“ reiškia akimirksniu tapti bendruomenės dalimi. Agnė pasakoja, kad šis motoroleris neabejotinai suteikia socialumo : kelyje nuolat mezgasi pažintys su kūrybingais bendraminčiais , o prie šviesoforų ar pėsčiųjų perėjų nuolat keičiamasi šypsenomis su praeiviais bei kitais vairuotojais. Kartu su drauge Kristina jos nuolat įsisuka į žavius, neieškotus nuotykius.
Paklausta apie mitus, Agnė prisipažįsta apie motorolerius vairuojančias moteris nieko blogo negirdėjusi. Priešingai – ji jaučia didžiulę pagarbą kitų moterų norui patirti bei atrasti laisvę kelyje, todėl ragina: „Mielos damos, drąsiau junkitės“.
O ką Agnė patartų toms, kurios vis atranda pasiteisinimą „ne dabar“?
„Neatidėti jokių savo svajonių ateičiai, o ypač jei tai liečia Vespa. Išsilaikyt teises ir pirkti ne patį silpniausią Vespa modelį, nes patiks nuo pirmo prisilietimo ir vėjo jausmo plaukuose“.
Galiausiai, juk visi mes svajojame apie tą nepakartojamą dolce far niente (saldaus nieko neveikimo) jausmą saulėtoje Amalfio pakrantėje ar siauruose pajūrio keliukuose, kur galima tiesiog mėgautis gyvenimu ir akimirka. O su „Vespa“ ši Italijos vizija tampa ranka pasiekiama – net ir čia, Lietuvoje.
Nuoširdus AČIŪ Agnei už šiltą pokalbį.
