1953 metais „Piaggio“ pristatė modelį Vespa 125 Utilitaria (geriau žinomą kaip Vespa U). „U“ raidė pabrėžė jo paskirtį – utilitaria (liet. praktiškas, naudingas). Tai buvo pigiausia ir labiausiai supaprastinta „Vespa“, sukurta tiesiogiai konkuruoti su pigesniais „Lambretta“ motoroleriais.
Kai 1946 metais Italijoje iš gamyklos išriedėjo pirmoji Corradino D’Ascanio suprojektuota „Vespa“, ji buvo sugalvota kaip pigi, praktiška ir visiems prieinama transporto priemonė sugriautai pokario šaliai judėti. Tačiau italai greitai suprato sukūrę kažką kur kas didesnio. „Vespa“ tapo laisvės, stiliaus ir nepriklausomybės simboliu.
Tai istorija apie pramoninį šnipinėjimą, ideologinį lenktyniavimą ir du motorolerius, kurie, nors ir atrodė identiškai, turėjo visiškai skirtingas sielas. Tai pasakojimas apie italų eleganciją, susidūrusią su sovietine tikrove.
Vespa – ne tik praktiškas motoroleris, bet ir kultūros ikona, kurios senieji modeliai tampa vis labiau kolekciniai objektai. Kolekcinės Vespų vertės augimas pastaraisiais metais patraukė ne tik entuziastus, bet ir rimtus investuotojus. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kodėl Vespas verta laikyti ne tik kaip transporto priemonę, bet ir kaip investiciją, bei kokie veiksniai lemia jų vertės kilimą.
Vespa – tai žymus itališkas motoroleris, kurio istorija prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai Italija buvo sugriauta ir jos ekonomika siekė atsigauti. Gamyklos įkūrimo istorija susijusi su italų automobilių gamybos įmonės Piaggio sprendimu kurti lengvą, patogų ir prieinamą transportą, skirtą platesnei auditorijai, ypač tiems, kurie ieškojo greito ir ekonomiško būdo judėti po karo nuniokotą miestą.
1966 m. lapkritį Pontederos miestelį (Toskanoje, Italijoje) užklupo tas pats didysis potvynis, kuris lapkričio 4 d. smarkiai nusiaubė Florenciją ir visą Arno upės baseiną.