Tai istorija apie pramoninį šnipinėjimą, ideologinį lenktyniavimą ir du motorolerius, kurie, nors ir atrodė identiškai, turėjo visiškai skirtingas sielas. Tai pasakojimas apie italų eleganciją, susidūrusią su sovietine tikrove.
Italų šedevras, pakerėjęs pasaulį
Viskas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Italija, kaip ir didžioji Europos dalis, gulėjo griuvėsiuose. „Piaggio“ gamykla, gaminusi karo lėktuvus, turėjo greitai persiorientuoti, kad išgyventų. Inžinierius Corradino D’Ascanio, kuris, paradoksalu, nekentė motociklų, gavo užduotį sukurti pigią, patogią ir švarią transporto priemonę masėms.
1946 m. gimė Vespa (vapsva). Ji turėjo revoliucinį, vientisą plieninį kėbulą, paslėptą dvitaktį variklį ir priekinę šakę, įkvėptą lėktuvo važiuoklės. Pasaulis, o ypač Vakarų Europa, įsimylėjo Vespą. Ji tapo laisvės, atgimimo ir „La Dolce Vita“ (saldaus gyvenimo) simboliu. Visi norėjo Vespos.
Šis populiarumas nepraslydo pro akis ir už Geležinės uždangos.
Sovietinis atsakymas – kopija be leidimo
6-ajame dešimtmetyje SSRS vadovybė nusprendė, kad sovietų žmonėms taip pat reikia asmeninės transporto priemonės, kuri būtų pigesnė už automobilį. Vietoj to, kad kurtų kažką naujo, sovietų inžinieriai gavo užduotį nukopijuoti geriausią egzistuojantį pavyzdį. Pasirinkimas krito ant prabangiausio ir geidžiamiausio to meto modelio – Vespa 150 GS.
Be jokios licencijos, be jokių susitarimų su „Piaggio“, Viatkos mašinų gamykla (VPMZ) pradėjo gamybą. 1957 m. pasirodė pirmoji Viatka VP-150. Vizualiai ji buvo beveik identiška italų originalui. Tačiau iš arti skirtumai buvo akivaizdūs.
Viatka buvo grubi. Sovietinis plienas buvo storesnis ir prastesnės kokybės, todėl kėbulas buvo sunkesnis. Vietoj italų naudoto lengvo lydinio variklio karterio, sovietai naudojo ketaus karterį, kas dar labiau padidino svorį. Variklis buvo silpnesnis, o valdymo trossai – stori ir kieti. Galutinis rezultatas: Viatka svėrė gerokai daugiau ir važiavo lėčiau nei jos elegantiška dvynė iš Italijos.
Skirtingi likimai – dvikovos baigtis
Įdomiausia šios istorijos dalis – kaip šie du techniškai panašūs, bet kokybiškai skirtingi aparatai susidūrė tikrovėje. Nors Geležinė uždanga ribojo judėjimą, kartais jie atsidurdavo vienas šalia kito, pavyzdžiui, tarptautinėse parodose ar pasienio zonose.
Vizualiai atskirti juos buvo sunku, ypač jei sovietinis modelis buvo nudažytas panašia šviesia spalva. Tačiau vos užvedus variklį, skirtumas tapdavo aiškus. Vespa dvelkė lengvumu, Viatka – sunkumu.
„Piaggio“ galiausiai sužinojo apie kopijavimą ir pagrasino teisiniais veiksmais. Sovietai, supratę, kad pralaimės bet kokį tarptautinį teismą, 1965 m. nutraukė VP-150 gamybą ir ją pakeitė visiškai kitokiu, kampuotu modeliu Viatka Electron.
Originalioji Viatka VP-150 (kopija) buvo gaminama tik 8 metus. Dėl mažo gamybos laiko ir prastos kokybės (dauguma jų tiesiog surūdijo ar sugedo ir buvo išmestos), šiandien tvarkinga, važiuojanti Viatka VP-150 yra neįtikėtinai reta ir geidžiama kolekcininkų.
Tai ironiška: techniškai prastesnis, sunkesnis ir nukopijuotas motoroleris šiandien, dėl savo retos istorijos, gali kainuoti daugiau nei originalas, kurį jis bandė mėgdžioti. Tai paminklas epochai, kai pasaulis buvo padalintas, o inžinerija tarnavo ideologijai.
