Jei reikėtų išrinkti vieną automobilį, kuris ant keturių ratų perkėlė poistorinę Italiją į modernųjį pasaulį, tai neabejotinai būtų Fiat 500 (arba meiliai vadinamas Cinquecento). 1967-ieji šiam automobiliui buvo ypatingi – būtent tuo metu gamybos viršūnėje buvo Fiat 500 F versija, iki šiol laikoma pačiu tyriausiu ir ieškomiausiu klasikinio dizaino pavyzdžiu.
Kaip gimė italų Fiat 500?
Inžinieriaus Dante Giacosa suprojektuotas originalus Nuova 500 dienos šviesą išvydo 1957 m. Tikslas buvo paprastas: sukurti itin pigų, kompaktišką ir patikimą automobilį, kurį galėtų įsigyti paprastas Italijos darbininkas, iki tol važinėjęs paspirtuku ar dviračiu.
Iki 1965 m., kai pasirodė F modifikacija (gaminta iki 1973 m.), automobilis jau buvo ištobulintas. Didžiausias 1965–1967 m. lūžis – atsisakyta „savižudžių durų“ (atsidarančių į priekį). Saugumo sumetimais 1967 m. modelis jau turėjo įprastai vyriais priekyje tvirtinamas duris, sustiprintą kėbulą ir didesnį priekinį stiklą.
Išskirtiniai faktai:
Minkštas stogas – ne prabanga, o taupymas: Drobinis atsegamas stogas nebuvo skirtas romantiškiems pasivažinėjimams saulėtekio metu. Plienas po karo buvo brangus, todėl pakeitus dalį stogo audeklu pavyko sumažinti gamybos kaštus ir svorį.
Be degalų siurblio problemų: priekyje esantis degalų bakas užtikrindavo, kad benzinas į karbiuratorių tekėtų tiesiog per gravitaciją (nors vėlesnėse versijose atsirado ir mechaniniai siurbliai).
Nėra sinchronizatorių: pavarų dėžė reikalavo „dvigubo išminimo“ (angl. double-clutching) įgūdžių perjungiant pavaras – tikras mechaninio vairavimo menas.
Techninės specifikacijos (1967 m. Fiat 500 F)
Nors skaičiai popieriuje atrodo skurdūs, vos 520 kg svoris leido automobiliui būti stebėtinai vikriam siaurose Italijos miestelių gatvėse.
Kas slepiasi po miniatiūriniu kėbulu?
Variklis, tilpęs į kuprinę: gale įmontuotas vos 499 cm³ (mažiau nei pusės litro) 2 cilindrų variklis užtikrino stebėtinai tolygų svorio pasiskirstymą. Kadangi jis buvo aušinamas ne skysčiu, o oru, automobilyje nebuvo jokio radiatoriaus ar vandens siurblio – mažiau detalių reiškė mažiau galimybių sugesti.
18 arklio galių jėga: vos 18 AG (13 kW) galia skamba skurdžiai, tačiau „Fiat 500“ svėrė vos 520 kg – maždaug tiek, kiek trys dideli šaldytuvai. Šio lengvumo dėka 18 arklio galių pakako, kad mašina gyvybingai nertų į siauras Romos ar Florencijos gatveles.
Akrobatika prie vairo: 4 pavarų mechaninė dėžė neturėjo sinchronizatorių. Tai reiškia, kad norint perjungti pavarą žemyn be džeržgesio, vairuotojui reikėjo išmokti „dvigubo išminimo“ technikos su tarpiniu gazo spustelėjimu. Tikras mechaninis ryšys tarp žmogaus ir mašinos!
Atsargus greitis ir taupumas: maksimalus 95 km/h greitis užtikrino, kad greitkelyje jausitės kaip drąsuolis, tačiau mieste automobilis naudojo vos apie 5,5 litro 100 km – tų laikų standartais tai buvo itin taupu.
Kompaktiškumo rekordas: Automobilis siekė vos 2,97 metro ilgio ir 1,32 metro pločio. Šiandieninėje stovėjimo aikštelėje į vieną standartinę vietą lengvai tilptų du tokie „fiatukai“.
Kodėl 1967 m. modelis šiandien toks vertingas?
1967 metų „Fiat 500 F“ atstovauja auksinį viduriuką tarp vintage estetikos ir praktiškesnio eksploatavimo. Jis išlaikė apvalų chronometro stiliaus spidometrą, minimalistinį prietaisų skydelį bei originalius metalinius buferius, tačiau jau turėjo saugesnes duris ir geresnę apdailą nei 1950-ųjų modeliai. Šiandien gerai restauruotas 1967 m. pavyzdys kolekcinių automobilių rinkoje yra itin vertinamas investicinis eksponatas.
